Lietuva jau dabar turi finansines paslaugas teikiančias institucijas, kurios turi banko bruožų, todėl reikalinga diskusija, ar žengti dar vieną žingsnį į priekį, sako valstybinio banko idėjos šalininkai. Stebint augančius bankų pelnus, įkainius, mažėjančią konkurenciją ir augančią koncentraciją, neturi būti temų, kurios yra tabu, įsitikinęs prezidento Gitano Nausėdos Ekonominės ir socialinės politikos grupės vyriausiasis patarėjas Simonas Krėpšta.

Šiuo metu du didžiausi bankai atriekia du trečdalius (67 proc.) būsto paskolų rinkos, kai 2015 metais jų užimama rinkos dalis buvo apie 57 proc., rodo Lietuvos banko statistika. Augant rinkos daliai, augo ir palūkanos – 2015 metais būsto pirkėjai galėjo džiaugtis vienomis iš mažiausių palūkanų euro zonoje, o dabar palūkanos – vienos aukštesnių. Verslininkų skundus dėl paskolų kiekio mažėjimo taip pat patvirtina duomenys, kad verslui skolinimas mažėjo.

Pernai bankų palūkanose pelno dalis sudarė apie 80 procentų, kai 2014 metais šiam palūkanų komponentui teko apie 50 procentų. Prezidento patarėjas S.Krėpšta interviu 15min paaiškina, kad tokiame kontekste, kai bankai konkuruoja vis mažiau, valstybė turi ieškoti sprendimų. Ar valstybės kontroliuojamas bankas duotų naudos, turėtų atsakyti skaičiavimai, o skaičiavimus gali tekti atlikti Lietuvos bankui.

– Kaip jūs vertinate situaciją Lietuvos bankininkystės rinkoje? Ko joje pasigendate?
– Situacija, kokią turime, nėra gera. Prezidentas pasakė, kad įvairios idėjos, tarp jų ir valstybinio kapitalo banko idėja, neturėtų būti tabu, ir reikėtų diskutuoti, kaip situaciją pakeisti. Esminis dalykas – mažesnė konkurencija ir mažesnis paslaugų prieinamumas. Pirmiausia tai verslo kreditavimas, ypač smulkios ir vidutinės įmonės, dar yra ir regioninis aspektas – matome, kad regionai lieka be bankinių paslaugų. Dalis, aišku, keliasi į internetinį režimą, tai yra gerai, bet iki šiol yra dalis asmenų, kurie internetu nesinaudoja dėl objektyvių priežasčių. Na ir dar vienas skaičius – penktadalis žmonių iki šiol neturi banko sąskaitos. Šis skaičius per daug nesikeičia, bet faktas, kad yra nemažai žmonių, vieni galbūt nemato poreikio, bet, kita vertus, galbūt ir infrastruktūros tam tikras aspektas. Galbūt ir pačiai valstybei būtų lengviau komunikuoti su žmonėmis, jei jie visi turėtų banko sąskaitas.

– Ar turite omenyje, kad valstybinis bankas galėtų visiems automatiškai atidaryti po sąskaitą? – Esmė yra, kad yra koncentruota rinka, joje vartotojas pralaimi. Kokia forma ir koks bankas galėtų būti, apie tai reikia diskutuoti. Neturime nei atsakymo, nei tikslaus recepto, koks jis galėtų būti ir kokias paslaugas galėtų teikti. Akivaizdu, kad rinkoje koncentracija yra didelė, ir labiausiai neigiamu atžvilgiu tai paveikia būtent verslo, smulkaus verslo kreditavimą, ir, be abejo, per kainos augimą apskritai visą kreditavimą. Kita dedamoji yra paslaugų prieinamumas regionuose.

– Ar valstybė tokį banką turėtų kurti nuo nulio?

Pasižiūrėjus į kitas valstybes, yra įvairiausių formų. Čia tikrai neišradinėjame dviračio, yra panašių formų įvairiausiu pavidalu kitose Europos šalyse, yra vien 30 vadinamųjų valstybinių bankų, kurių 100 proc. valdo valstybė, jie kartais turi specifinių tikslų ir vadinami nacionaliniais plėtros bankais (National promotional bank, angl.).

Yra ir tokių, kurių kapitalas valstybei priklauso iš dalies ir valstybė valdo nebūtinai kontrolinį akcijų paketą. Tokių bankų yra ir Skandinavijos šalyse. Lenkijoje yra atvejų, kur komercinio banko kontrolinį akcijų paketą valdo valstybė.

Kas dar įdomu, Lietuvoje, galime sakyti, kažkuria forma jau yra trys su puse valstybės kontroliuojamos finansų įstaigos. Tai „Invega“, Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, Viešųjų investicijų plėtros agentūra, kuri užsiima renovacijomis ir viešaisiais pastatais. Jų toks europinis statusas – nacionalinė plėtros agentūra. O kitose ES šalyse tokios agentūros iš esmės vadinamos nacionaliniais plėtros bankais. Pusė dar vienos įstaigos – tai Lietuvos paštas, kuris turi elektroninių pinigų įstaigos licenciją. Su šia licencija irgi galima pasiūlyti įvairių paslaugų, tiesa, labiau susijusių su sąskaitomis, mokėjimais. Aišku, plėtros institucijos labiau fokusuotos, turi aiškesnius tikslus, panašiai ir Lietuvoje. Pvz., „Invega“ teikia paskolas smulkiam verslui, dirba su bankais per garantijas, per ES fondų paskirstymą, kreditavimo instrumentus. Kitose šalyse irgi yra daug tokių plėtros bankų, tačiau yra ir tokių valstybių, kurios žengė dar vieną žingsnį ir valdo valstybės kapitalo bankus, kuriems keliami ne vien pelningumo tikslai, bet įvairūs.

– Prezidentas G.Nausėda interviu paminėjo komercinį banką – ar tai konkretus siekis, ar dar tik diskusijų pradžia?
– Paminėjo idėją ir džiugu, kad diskusija vyksta. Apie formą reikėtų spręsti po kaštų ir naudos analizės.

Yra įvairių vertinimų, yra ir palankių. Finansų ministerija, Lietuvos bankas ir kitos institucijos komentuoja. Dabar bendras vaizdas visiems daugmaž aiškus – koncentracija rinkoje didelė ir specifiniuose sektoriuose koncentracija pasireiškia per neigiamą pusę. Bet, be abejo, reikėtų atlikti rimtą kaštų ir naudos analizę ir žiūrėti, kur būtų didžiausia nauda nukreipti papildomas paslaugas ar papildomus išteklius, kokia forma tai įgyvendinti. Tik tada būtų galima žengti į priekį.

– Ar nagrinėjamos kitokios alternatyvos paskatinti konkurenciją, paslaugų prieinamumą?

– Be abejo, visi turime galvoje ir vertiname situaciją, tik matome, kad per trejus metus ji nesikeičia ir dar blogėja. Prezidentas ne kartą ekonominės diplomatijos metu, pvz., su Lenkijos atstovais kalbėjo, kad galbūt jų komercinis bankas būtų susidomėjęs matant pelningumus ir maržas Lietuvoje. Ir Japonijos vizito metu taip pat buvo kalbėta.

Nėra taip, kad matome vieną kryptį. Bandome dirbti plačiai ir visais būdais konkurenciją didinti. Jei ateitų kažkoks stiprus naujas užsienio bankas, tai irgi būtų puiku, be abejo. Bet negalime pasikliauti vienu sprendimu, kurį ne taip ir lengva įgyvendinti.
– Prezidentas komercinio banko idėją pasakė savo iniciatyva, o ne paklaustas žurnalisto. Kokią žinutę jis norėjo pasakyti rinkai?

– Man atrodo, kad pagrindinė prezidento G.Nausėdos žinia – pradėkime diskusiją ir atkreipkime dėmesį, kad bankiniame sektoriuje, žvelgiant iš vartotojo pusės, tikrai galėtų situacija būti geresnė. Tikslas buvo atkreipti dėmesį į problemą ir inicijuoti konstruktyvią diskusiją. Laikas į šią problemą žiūrėti vizionieriškai ir plačiai, neturėti kažkokių temų, kurios yra tabu. Visada yra visokių rizikų, bet tam jos ir yra, kad jas suvaldytum. Jei nori, viską galima suvaldyti.

– Kas būtų šios diskusijos dalyviai, kiek ji truktų?
– Be abejo, tai visos suinteresuotos pusės. Ir pagrindinės institucijos, kurios turi specifines žinias, taip pat ir priežiūros institucija, ir ministerijos, kurios labiausiai susijusios su finansų sektoriumi. Taip pat ir visuomenė – jeigu kapitalo akcininkas yra valstybė, tai valstybė yra ne kas kitas, o visuomenė. Ji būtų taip pat svarbus diskusijos dalyvis. Galų gale reikia rimtos kaštų ir naudos analizės, kur skaičiai parodytų. Kaštų-naudos analizė turėtų būti įvairiapusė. Kaip minėjau, nacionaliniai plėtros bankai ar valstybės kapitalo bankai turi ne tik pelningumo tikslą, jie turi ir, pvz., klimato kaitos ar kitokių tikslų, kurie iš tradicinės finansinės analizės pusės galbūt išeina už horizonto. Kai skaičiuoji investicinį projektą, skaičiuoji 5–10 metų į priekį. O čia galbūt reikia skaičiuoti 20–30 metų į priekį, tradiciniai vadovėliniai verslo principai neveikia. Jei yra socialiniai tikslai, socialinės investicijos, kurios atneštų grąžą per investicijas į žmones, pvz., švietimo projektus, tai verslo struktūros nėra pritaikytos įvertinti tokią naudą.
– Būta kalbų, kad valstybei banko steigimas būtų itin brangus, paminėta netgi ir milijardo suma. Ar jūs esate atlikę kokių vertinimų?
– Tikrai nereikia statyti vežimo prieš arklį. Skaičiavimai ir analizės turėtų atsakyti į klausimus, kiek reikia investicijų. Sakyčiau, čia jau tam tikras kraštutinumas. Kaip minėjau, jau dabar yra trys su puse įstaigos, kai kurios investicijos jau yra atliktos. Turbūt nereikia dabar galvoti apie pinigus, pirma reikia pagalvoti, ką konkrečiai spręstų bankas, kuriuose sektoriuose koncentruotųsi.
– Užtenka pasižiūrėti, kaip kitos valstybės turi tokius bankus ir sugeba juos skaidriai valdyti. Mes tikrai nesame prastesni nė už vieną Europos valstybę ir, jei norime, tikrai galime suvaldyti rizikas. Kaip jau minėjau, embrioninės valstybės kapitalo banko formos jau dabar yra ir rizikos valdomos. Be abejo, žengiant žingsnį į priekį ir plečiantis, reikia tam tikrų saugiklių. Pvz., jei yra kitose šalyse tradicinių komercinių bankų, kuriuose valstybė turi tam tikrą dalį akcijų, jie būna listinguojami biržoje. Tada keliami visai kiti skaidrumo reikalavimai. Vertinant iš vertybinės ir skaidrumo pusės, reikalavimai valstybės valdomam bankui galėtų būti netgi dar didesni nei komercinei institucijai. Yra instrumentų suvaldyti rizikas: listingavimas, nepriklausomos valdybos ir kt. Licencijos išduodamos pagal europinę teisę, standartai visiems yra identiški, o Lietuvos bankas – tikrai principingas.
– Tačiau Lietuvos bankas nepriimtų sprendimų, kam išduoti paskolą ir kokiomis palūkanomis?
– Taip, bet Lietuvos bankas irgi vertina, kokie rizikos svoriai, ir jei paskola negrįžta, turi skaičiuoti atidėjinius, mažinti kapitalą. Jei čia būtų kažkokios ylos, jos greitai išlįstų į paviršių. Bankų sektoriuje reguliavimas griežtas ir detalus, čia rizikos suvaldytos. Lyginant su tuo, kas buvo prieš 20 metų, reguliavimas nepalyginamas.
– Idėjos oponentai rodo į Slovėniją, kurią ištiko valstybinių bankų krizė, taip pat ir į Lietuvos paštą, kur vienu mostu buvo atšaukta valdyba. Kaip vertinate tai?

– Visas rizikas tikrai galime suvaldyti, jei norime ir siekiame jas suvaldyti. Kaip Slovėnijoje kilo problemų su jų bankais, taip ir pas mus buvo problemų su komerciniais bankais, turiu omenyje 2011–2013 metus. Svarbu išspręsti iškilusias problemas, bet dar svarbiau – užbėgti už akių ir tas problemas suvaldyti.

– Kaip matytumėte visuomenės dalyvavimą – ar steigimo našta tektų visiems per biudžetą, o galbūt naują banką finansuotų tik tie, kas nori, pvz., platinant akcijų ar obligacijų emisijas?
– Čia jau labai toli nuėjote. Tokias detales turėtų atsakyti analizė. Neabejoju, kad panašius klausimus kėlė ir kitos valstybės ir praėjo klaidų ir sėkmės keliu. Reikėtų žiūrėti į geruosius pavyzdžius ir daryti taip, kaip pasiteisina.
– Ar jūs remiatės kokios nors konkrečios valstybės pavyzdžiu?
– Ne, tikrai ne, pagrindinis tikslas – išspręsti problemas. Prezidento pagrindinis tikslas – inicijuoti diskusiją ir judėti, bent jau galvoti, kaip tas problemas spręsti, o ne tiesiog kalbėti, kad viską darom, ką galim, ir nieko daugiau padaryti negalime. Prezidentas mano, kad galime padaryti ir daugiau, ir tikrai nereikia turėti jokių tabu.
– Kokia prezidentūros pozicija dėl Seime pasiūlyto bankų turto mokesčio?

– Mes taip pat teikiame pasiūlymus dėl mokesčių. Mokesčiai savaime jokiu būdu nėra tikslas – mokesčiai yra priemonės kokiem nors tikslams pasiekti. Tad dėl įvairių mokesčių diskutuoti reikia ir, ką jau ir prezidentas kelis kartus minėjo, labai svarbu, kad visuomenė matytų papildomą naudą. Jei yra papildomas mokestis, tai turėtų būti ir papildoma nauda. Tai turėtų būti labai aiškiai suvokiama, kad visuomenė galėtų labai aiškiai ir skaidriai tai pasverti. Ir dialogas labai svarbus. Antras dalykas dėl įvairių naujų mokesčių – be abejo, neturi kilti teisinių abejonių. Jeigu yra tam tikrų teisinių klaustukų, rizikų, ar tai suderinama su Lietuvos ar Europos teise, reikia tas abejones išsklaidyti. Ir trečia, ką prezidentas jau minėjo, tikrai yra problematiška, jei absoliučiai naujas mokestis, o ne kokio egzistuojančio mokesčio tarifo pakeitimas, įsigaliotų praėjus po patvirtinimo savaitei ar vos kelioms dienoms. Čia turėtų būti paliktas langas prisitaikymui, reikėtų laikytis šio principo. O diskusijos apie mokestinius dalykus reikia daugiau.

15min.lt informacija

Print Friendly, PDF & Email
Atnaujinta 2019-12-09