Pasaulinį pripažinimą pelniusi „Wilara“: kaip tikybos mokytojas išgarsino bitininkystės reikmenų verslą
Prieš 30 metų Gediminas Olsevičius vaikus mokė tikybos pagrindų, tačiau kartą, kai norėjo pasitrumpinti barzdą, o kišenėje tebuvo 50 „vagnorkių“, suėmė apmaudas – jis pradėjo galvoti, kuo galėtų užsiimti, kad nereikėtų bijoti kylančių kainų. Atsakymas buvo čia pat, kai sužinojo, kad buvęs bendradarbis atidarė lentpjūvę, tad ir Gediminas turėjo pasiūlymą – gaminti avilius bitininkams. Jau tų pačių metų rudenį jie kartu išsinuomavo garažą ir pradėjo nedidelį verslą, kuris šiandien išaugo iki galiūno pavadinimu UAB „Wilara“.
Nuo garaže gaminamų avilių iki pirmųjų klientų
Kokia gi buvo pradžia? Turbūt kiekvienam į galvą šauna šis klausimas, kai žvelgiame į įmones, kurios rinkoje daugiau nei 30 metų. O juk tam, kad būtų galima užimti šią garbingą vietą, tenka nueiti nelengvą kelią. Gediminas mus nukelia į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metus, kai šalis tapo savarankiška, o kainos pradėjo augti nepaprastu greičiu. Todėl nenuostabu, kodėl žmonės ėmė ieškoti būdų, kaip būtų galima papildomai užsidirbti.
Pamenu, kaip buvo parduoti pirmi du aviliai ir net iki šiandien pažįstų žmogų, kuris nusipirko pirmąjį.
„Mane apėmė apmaudas, kad būdamas inžinieriumi, valdančiu medį, metalą ir elektrą, negaliu kažkuo užsiimti, kas padėtų aprūpinti šeimą būtiniausiais dalykais. Todėl su kolega išsinuomavome garažą, o 1994 m. pavasarį ant žydinčios pievelės išnešėm pirmuosius avilius, kad juos nufotografuotų ir padarytų reklaminį skelbimą. Pamenu, kaip buvo parduoti pirmi du aviliai ir net iki šiandien pažįstų žmogų, kuris nusipirko pirmąjį“, – prisimena G.Olsevičius.
Prabėgus metams ir toliau gaminant avilius, jis sužinojo, kad bitėmis besidomintys lietuviai išvyko į pasaulinės bitininkų asociacijos „Apimondijos“ kongresą Šveicarijoje. Gediminą tąkart ši žinia pasiekė per vėlai ir patekti į jam svarbų renginį nepavyko. Visgi sėkmė jo neapleido, nes pažįstamas parvežė kelis katalogus, kurie pažadino svajonę – įkurti įmonę, kurioje būtų galima užsisakyti bitininkams reikalingas prekes. Tuomet Lietuvoje tokio inventoriaus pasiūla buvo itin skurdi.
Gediminas prisimena, kad verslo pradžioje labiau rūpėjo kitas svarbus aspektas – uždirbti tam, jog galėtum išlaikyti šeimą. Galiausiai viskas po truputį ėmė keistis, kai jis su bendradarbiu persikėlė į kitas patalpas. Jie nusprendė, kad žiemos metu gamins langus, duris ir stiklins balkonus, o vasarą – gamins avilius.
„Dienos metu dirbome ceche, o vakare su žmona ar sūnumi vykdavome stiklinti balkonų ir įstatyti durų. Tada buvo tokia mada“, – pamena jis.
Vieni metai atnešė neįtikėtinai daug sunkumų: į namus įsibrovę vagys išnešė didžiulę sumą pinigų, įvyko automobilio avarija ir gaisras. Galiausiai išsiskyrė keliai su buvusiu direktoriumi ir įmonės bendrasavininku. Nebuvo lengva, bet Gediminas neketino nuleisti rankų.
„Pradėjau galvoti, kad reikia mesti visą reikalą, susirasti valdišką darbą ir sau tyliai, ramiai gyventi. Nebesukti galvos su visais tais verslais. Kadangi tų žmonių neliko, o valdiškų darbų nesisekė surasti, aš pats vienas metus laiko sukausi“, – apie nelengvą laikotarpį pasakoja G.Olsevičius.
Mugės padėjo užaugti verslui
Prabėgus kuriam laikui, verslas pradėjo augti kaip ant mielių – daugėjo užsakymų, klientų ratas plėtėsi, o visą verslą pakeitusiu lūžiu tapo 1997 m., kai Gediminas nuvažiavo į Belgijoje vykusį kongresą. Po šios išvykos sekė darbo kelionės į Čekiją, Lenkiją, Vokietiją, Daniją ir kitas šalis.
Su verslo augimu atsirado ir pasitikėjimas savimi. Gediminas prisimena, kad negalėjo patikėti, jog užsieniečiai užsisako iš jo įmonės prekes. Dėl to reikėjo priimti dar vieną svarbų sprendimą – 2001 m. kovą buvo nuspręsta atidaryti parduotuvę.
„Skelbimai, per kuriuos anksčiau prekiaudavome, atrodė nepatikimai ir nepatogiai. Atsimenu, kad kai atidarėme parduotuvę Prienuose, metų apyvarta buvo 120 tūkst. litų. Juokingi skaičiai, bet dalis buvo parduodama tiesiai mugėse, o ne parduotuvėje. Būtent mugės ir padėjo stotis ant kojų.
Vieną kartą užėjo buhalterė ir padavė man prekių bei medžiagų apskaitos dokumentus. Kartu pamatėme, kad turimo turto vertė jau virš 1 mln. litų. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti. Akyse nebuvau matęs tokių pinigų. Kitaip negaliu pasakyt, bet tik Dievui padedant šie pinigai atsirado.
Gediminas Olsevičius
Taip kiekvienais metais metinė apyvarta didėjo. Vieną kartą užėjo buhalterė ir padavė man prekių bei medžiagų apskaitos dokumentus. Kartu pamatėme, kad turimo turto vertė jau virš 1 mln. litų. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti. Akyse nebuvau matęs tokių pinigų. Kitaip negaliu pasakyt, bet tik Dievui padedant šie pinigai atsirado“, – šypsodamasis sako Gediminas.
Įmonės savininkas pasakoja, kad buvo kelerių metų laikotarpis, kai apyvartinėmis lėšomis buvo bandoma surinkti daugiau pinigų. Prie to prisidėjo ir nacionalinė plėtros įstaiga „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA).
„Mūsų verslas sezoninis, tai reikia sukaupti gaminių, prekių, kad prasidėjus sezonui, būtų galima neskubinti gamybos ar tiekėjų, o rūpintis pardavimais. INVEGA per šį laikotarpį mums labai padėjo – apyvartinėms lėšoms padengti pasinaudojome priemone „Pasidalytos rizikos paskolos, finansuojamos iš Europos regioninės plėtros fondo“, – apie įstaigos suteiktą pagalbą kalbėjo įmonės savininkas. Šios lengvatinės paskolos teikiamos žemesnėmis nei rinkos kainomis – 45 proc. paskolos dalis yra skolinama taikant 0 proc. metinių palūkanų, o 55 proc. paskolos daliai taikomos rinkos sąlygas atitinkančios metinės palūkanos.
Geriausi Baltijos šalyse
Įmonėje gaminami produktai atnešė ir apdovanojimų. Štai Gediminas prisimena, kaip prieš 10 metų dalyvavo Prancūzijoje vykusiame „Apimondijos“ kongrese ir, stebėdamas apdovanojimų ceremoniją, pagalvojo, kad ir į Lietuvą reikia atsivežti medalį. Kaip tik buvo paskelbta, kad po ketverių metų šis kongresas vyks Kijeve.
„Išvykome į Kijevą su savo originaliais gaminiais, ekspozicija ir stendu. Netrukus užsiregistravome konkursui ir laimėjome aukso medalį. Tapome pasaulio čempionais. Atsimenu, kad inovacijų grupėje antrą vietą užėmė Pietų Korėja, o trečią - Rusija.
Grįžus į Lietuvą to aukso medalio kruopelytė atiteko ir kiekvienam lietuviui. Jaučiau ne tik džiaugsmą, bet ir tikrą pasididžiavimą. Yra vokiečių įmonių, kurios virš 150 metų darbuojasi šioje srityje, bet neturi medalių“, – apie verslo atneštą laimėjimą kalbėjo G.Olsevičius.
Kijevas nebuvo vienintelis miestas, kuriame Gediminui ir jo įmonės komandai nusišypsojo sėkmė. Jis savo gaminius nuvežė ir į didžiausias bitininkystės parodas Vokietijoje, Turkijoje, Kanadoje ir dar daugelyje kitų šalių. Tąkart jis liko nustebęs, kaip greitai viskas buvo išpirkta.
„Mūsų bičių duonos išgavimo mašinos yra paplitusios nuo Naujosios Zelandijos, Australijos rytų iki Meksikos, Peru ir Urugvajaus vakarų. Kanadoje sutikti urugvajiečiai pasidžiaugė mūsų gaminiais ir sėkmingu, nors ir tolimu, pristatymu ir pasigyrė mūsų mašinėlę pakrikštiję „Wilarita“. Eilę metų dalyvaujame Vokietijos pagrindinėje parodoje, ten esame „savi“.
Šveicarai po parodos užsakė mūsų įrenginius, o kitą rudenį vykusioje parodoje pagyrė, kad mūsų kokybė ne prastesnė nei šveicariška. Taip ir garsiname Lietuvą. Baltijos šalyse mes esame didžiausi savo srityje nuo 2010 m.
Štai šveicarai po parodos užsakė mūsų įrenginius, o kitą rudenį vykusioje parodoje pagyrė, kad mūsų kokybė ne prastesnė nei šveicariška. Taip ir garsiname Lietuvą. Baltijos šalyse mes esame didžiausi savo srityje nuo 2010 m.“ – pasididžiavimo neslepia G.Olsevičius.
Užaugintą verslą paliks puoselėti jaunesniems
Gediminas neatmeta minties, kad netrukus teks palaipsniui atsitraukti nuo verslo ir keisti gyvenimo būdą. Jis įsitikinęs, kad jo darbuotojai įgijo profesionalumą, o prabėgę metai leido išsiugdyti ir savarankiškumą.
„Už kasdienius procesus, pardavimus paskirti atsakingi žmonės. Aišku, aš juos ugdau, mokau, o sau pasilieku konstravimo, plėtros dalykus. Man jie labai malonūs. Naudotis šiuolaikine projektavimo programa, kurti ir tobulinti naują įrangą, sukurti darbui patogią aplinką yra tai, kas teikia džiaugsmą. Smagu matyti tuos pokyčius. Labiausiai norėtųsi, kad man nesant šis verslas gyvuotų ir toliau“, – sako įmonės savininkas.
