Tvarumo iniciatyvas viešajame sektoriuje skatina ne tik reglamentai

Į tvarumą vis labiau atsisukantis verslas jau seniai nieko nebestebina, tačiau kalbant apie tvarumo priemonių diegimą viešojo sektoriaus veikloje pasigirsta dvejonių. Vieniems atrodo, kad tvarumas viešajame sektoriuje yra nereikalingas, kitiems – kad efektyvi viešojo sektoriaus veikla be tvarumo strategijos yra net neįmanoma.

Pasak tvarumo ekspertų, tvarumo strategijos vystymas priklauso nuo organizacijos pasirinkimo, ne nuo jos veiklos pobūdžio. Kaip ir kokiais principais imamasi tvarumo strategijos rengimo ir įgyvendinimo, lemia priežastys, kodėl organizacija renkasi tai daryti.

„Įprastai verslas imasi vystyti tvarumo strategiją, reaguodamas į savo klientų bei kitų suinteresuotųjų šalių lūkesčius – investuotojų, finansų institucijų arba į konkurencinę aplinką. Tai lemia tvarumo strategijų turinį ir nustatytas reikšmingas tvarumo temas“, – komentuoja „Vesta Consulting“ tvarios plėtros konsultantė Elvyra Mikšytė.

Pasak jos, stipri paskata imtis veiksmų tvarumo srityje yra ir Europos Sąjungos (ES) reglamentai bei direktyvos, įpareigojančios atskleisti su tvarumu susijusią informaciją ir atlikti tam tikrus su tvarumu susijusius procesus, pavyzdžiui, pasirengti su tvarumu susijusias politikas ar pagal nustatytas metodikas identifikuoti reikšmingus su tvarumu susijusius poveikius ir atskleidžiamus rodiklius. Tai galioja ne tik privačiam, bet ir viešajam sektoriui.

„Šiuo metu finansų rinkos dalyviai, nesvarbu, iš privataus ar viešojo sektoriaus, bei didelės viešojo intereso įmonės, tarp kurių taip pat patenka didelės valstybės ir savivaldybių įmonės, yra įpareigoti atskleisti nefinansinę, su tvarumu susijusią informaciją. Ateityje tai palies ir platesnį įmonių ratą – nuo 2025 m. finansinių metų – dideles įmones ar jų grupes, nuo 2026 f. m. – mažas ir vidutines įmones bei kai kurias mažas ir nesudėtingas įstaigas, priklausomas draudimo sektoriui, taip pat perdraudimo įmones“, – teigia E. Mikšytė.

Tarp reglamentų ir direktyvų, kuriais jau dabar vadovaujasi finansų rinkos dalyviai ir į jų apimtį patenkančios įmonės – ne tik 2020 m. įsigaliojusi ES Taksonomija, bet ir 2014 m. priimtos Nefinansinių ataskaitų teikimo gairės (NFRD), 2019 m. Tvarių finansų reglamentavimas (SFDR) bei naujausia, 2022 m. priimta Tvarumo ataskaitų teikimo direktyva (CSRD), kurią valstybės narės turi perkelti į nacionalinę teisę iki 2024 m. liepos 6 d.

Įvilkti tvarumą „į teisinį rūbą“

Nuo 2001 m. veikianti finansų įstaiga „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) formalizuoti savo veikloje ilgą laiką taikomas tvarumo priemones pradėjo 2021 m., o šiemet parengė ir pirmąją tvarumo ataskaitą už 2022 metus. Pasak organizacijos Kokybės kontrolės skyriaus vyriausiosios kokybės kontrolierės Rūtos Kiuberytės, iki tol tvarumas buvo labiau suvokiamas tik kaip socialinė atsakomybė bei taikoma gerosios valdysenos praktika, o aplinkosauginės priemonės buvo taikomos labai ribotai.

„Ilgą laiką vykdėme skirtingas tvarumo iniciatyvas ir veiklas, tačiau jų nevadinome tvarumu. Bet tai pasikeitė po įsipareigojimo atsiradimo įvilkti tvarumą „į teisinį rūbą“, nes tam ėmėmės reikalingų priemonių. Pernai buvo atlikta INVEGOS veiklos tvarumo poveikio analizė, kurios metu nuosekliai tikrinome, kiek INVEGA savo veikla gali prisidėti prie kiekvienos iš ESG (aplinkosauginės, socialinės, valdysenos) sričių, koks yra tiesioginis bei netiesioginis organizacijos poveikis“, – sako R. Kiuberytė.

Kokybės kontrolės skyriaus vyriausioji kokybė kontrolierė Rūta Kiuberytė

Pašnekovės teigimu, iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama valdysenos ir socialinei sričiai, kuriose organizacija turi daugiausia poveikio: vykdomos korupcijos prevencijos priemonės bei iniciatyvos, vertinamas gerosios valdysenos indeksas, darbuotojams organizuojamos įvairios iniciatyvos tvarumo ir socialinės atsakomybės temomis, matuojami darbuotojų įsitraukimo rodikliai ir pan. Taip pat vertinamas organizacijos reputacijos indeksas, nuolat vykdomos klientų apklausos, viešinama organizacijos veikla visuomenei.

„Aplinkosaugos sritis taip pat yra svarbi, tačiau mūsų tiesioginis poveikis jai yra sąlyginai ribotas: dirbdami biure taikome įprastas tvarumo priemones, kaip žaliosios elektros energijos naudojimą bei jos taupymą, popierinių dokumentų mažinimą, atliekų rūšiavimą ir pan. Tačiau netiesioginis poveikis aplinkosaugai yra žymiai reikšmingesnis, tas pasireiškia per INVEGOS investavimo reikalavimus pareiškėjams“, – vardija R. Kiuberytė.

Situacija ženkliai pasikeis įgyvendinus nacionalinių plėtros įstaigų – INVEGOS, „Viešųjų investicijų plėtros agentūros“ (VIPA), „Valstybės investicijų valdymo agentūros“ (VIVA) ir „Žemės ūkio paskolų garantijų fondo“ (GARFONDAS) – konsolidaciją, kuri vykdoma INVEGOS pagrindu. Tai reiškia, kad pasikeis ir organizacijos veiklos specifika – atsiras daugiau viešosios infrastruktūros, žemės ūkio projektų, kuriems taikomi griežtesni aplinkosaugos reikalavimai, tad neišvengiamai keisis ir pareiškėjams taikomi reikalavimai tvarumo atžvilgiu.

Nuo mažų žingsnių iki ambicingų tikslų

Pasak E. Mikšytės, tvarumo praktikų diegimas įmanomas įvairiais etapais ir būdais, o tvarumo strategijos ambicingumas priklauso tiek nuo įmonės brandos, tiek nuo lyderystės bei skiriamų resursų.

„Kai kurios viešojo sektoriaus įmonės rodo gerą pavyzdį tvarumo srityje ir vidinių tvarumo vadovų pastangomis arba su išorinių konsultantų pagalba parengia ambicingas tvarumo strategijas ir apie jų įgyvendinimą atsakingai ir skaidriai atskleidžia savo tvarumo ataskaitose. Šiais pavyzdžiais dažnai seka privataus verslo atstovai“, – pastebi „Vesta Consulting“ tvarios plėtros konsultantė.

Tvarumo strategijos vystymas nebūtinai turi būti labai brangus ir intensyvus procesas. Daug veiklų ir iniciatyvų įmonės gali atlikti ir jau atlieka pačios, pastebi pašnekovė – svarbiausia pradėti nuo išsamios savo poveikių aplinkai, visuomenei ir ekonomikai analizės, nustatyti, kurie poveikiai yra reikšmingi ir parinkti jiems rodiklius, kuriais bus matuojamas ir stebimas daromas poveikis. Visa tai nugula ir į strateginius tikslus, kurie turėtų būti gerai suderinti su įmonės strateginiais tikslais, bei pasiekto progreso viešinimą per tvarumo ataskaitas.

Kai kurios viešojo sektoriaus įmonės rodo gerą pavyzdį tvarumo srityje ir vidinių tvarumo vadovų pastangomis arba su išorinių konsultantų pagalba parengia ambicingas tvarumo strategijas ir apie jų įgyvendinimą atsakingai ir skaidriai atskleidžia savo tvarumo ataskaitose. Šiais pavyzdžiais dažnai seka privataus verslo atstovai

Jai pritaria ir R. Kiuberytė – nors tvarumas apima platų veiklų spektrą, galima pradėti nuo mažų žingsnių ir su laiku pereiti prie ambicingesnių tikslų bei pokyčių.

„Manau, kad tvarumui prigyti tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje reikia laiko. Dar visai neseniai Lietuva buvo žemoje vietoje pagal empatijos, savanorystės lygį, bet keičiasi ir visuomenės požiūris, ir pačių organizacijų siekis kurti geresnę aplinką visoms suinteresuotoms šalims. Tad kuo daugiau organizacijų įsitraukia į tvarumą, tuo didesnis domino efektas – iki tol apie tvarumą negalvojusios įmonės pradeda imtis pokyčių ir šioje srityje“, – sako INVEGOS atstovė.

Pašnekovės teigimu, imantis taikyti tvarumo praktiką pasigendama tik daugiau konkretumo ir aiškumo, kaip tvarumo įgyvendinimas turi atsispindėti organizacijų veikloje – vien europinio reglamentavimo nepakanka, reikia aiškių standartų ir nacionaliniu lygiu.